1942–ųjų liepos 1 d. Liepojoje buvo įkurtas getas, į kurį turėjo persikelti visi žydų tautybės miestiečiai. Tai buvo uždara teritorija tarp Kungu, Apšu, Dārza ir Bāriņu gatvių. Be leidimo iš geto buvo draudžiama išeiti. Į jį taip pat negalėjo įeiti ir kitataučiai vietos gyventojai. Į getą buvo patekę apytikriai 800 žmonių, išlikusių po 1941 metais įvykdytų masinių žudynių. Pastatai buvo perpildyti, gyvenimo sąlygos sunkios, nuolat trūko maisto. Geto belaisviai buvo verčiami dirbti amatininkystės arba įvairius nekvalifikuotus darbus. Kiekvieną rytą jiems buvo liepiama susirinkti nurodytoje vietoje, kur jie buvo grupuojami dienos darbams. Kiekvienam iš geto išvykstančiajam buvo duodamas ženklas su numeriu, kad vakare būtų galima sutikrinti ir sukontroliuoti grįžusiuosius. Į darbą ir iš jo įkalintieji vyko organizuotomis kolonomis, prižiūrimomis grupės vadovo žydo. Šia aplinkybe Liepojos getas išsiskyrė iš kitų getų, kadangi įprastai vokiečiai reikalavo, kad grupių vadovai nebūtų žydai. Įkalintiesiems teko dirbti po 16–18 valandų per dieną, didžiąją dienos dalį praleidžiant už geto ribų.
Gete buvo įrengta nedidelė mokykla (Beit midraš), darbavosi biblioteka ir nedidelė poliklinika.
Liepojos getas buvo uždarytas 1943-ųjų spalį. Visi gyvi likusieji žydai buvo pervežti į Rygos koncentracijos stovyklą “Kaizervalde”.
Buvusio geto teritorijoje dabar galima rasti memorialinį akmenį su užrašu latvių kalba: “Tarp Kungu, Apšu, Dārza ir Bāriņu gatvių nuo 1942 m. liepos 1 d. iki 1943 m. spalio 8 d. buvo getas, kuriame buvo kalinami mirčiai pasmerkti Liepojos žydai .